varvulis

varvùlis sm. (2) NdŽ, Vžns, Užp, Sv, Km, Slk, Dgl, varvulỹs (3^b) BŽ534, DŽ, NdŽ 1. Vžns, Užp, Sv, Adm žr. 1 varveklis 1: Be naščių tuoj apsipili, an kelnių tuoj ledų varvùliai pasdaro Dkk. Belieka jam atminčiai varvulių žvakės nuo stogo Vaižg. 2. Iš, Km, Slk, Dgl snarglys: Eina apsliaukojęs, varvùlis valig kelių Ds. Varvùlis panosėj Ds. ^ Kai žmogus vargulys, tai iš nosies varvulỹs Prng. Sėdi svotuliukas, jo panosėj varvuliukas LTR(Trgn). 3. kas nuvarvėję, nuovarva: Dovydonis laupinėjo nagu vaško varvulius, krovė juos aplink dagtį J.Balt. Garavo ant primuso verdančių medžio klijų puodas, visas apvarvėjęs rudais varvuliais J.Balt.